ne kraujo, ne pieno (el. knyga) (skaityta knyga) | knygos.lt

Aprašymas

Vitalija Maksvytė (gim. 1981) – poetė, rašytoja, keturių vaikų mama, visuomenininkė. Profesinį kelią pradėjusi kaip tekstų kūrėja ir redaktorė, vėliau dirbo leidyklose, dalyvavo tėvystės ir motinystės iniciatyvose, tebedirba kaip mentorė, lektorė, švietėja, kūrybinių projektų vadovė. Pastaraisiais metais gilina žinias menų terapijoje, rašymo ir skaitymo praktikose, yra sertifikuota atidos mokytoja.

Kaip poetė debiutavo 2015 m. knyga „Kvėpuoju“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), už ją buvo apdovanota Zigmo Gėlės premija. Paskui kūrė vaikams, kartu su Ieva Juodelyte subūrė kūrybinę bendruomenę „Women Are Poems“, parengė to paties pavadinimo eilėraščių rinkinį („Dvi tylos“, 2021).

***

Dešimt metų po pirmosios knygos ėjau per tamsiausias ir šviesiausias savo gyvenimo patirtis. Ko išmokau? Kad ne tik saldumas, ne tik sūrumas, ne tik aštrumas ir ne tik švelnumas. Bet ir saldumas, ir sūrumas. Ir aštrumas, ir švelnumas. Viena pereina į kitą, mainosi, kinta.

Gali tapti puta, leistis nešama didesnės už tave bangos.

Arba pati gali tapti banga, ir tada jau niekas nedrįs tavęs sumažinti iki putos.

Vitalija Maksvytė

***

Vitalijos Maksvytės poezijos knyga – bandymas kalbėti apie sunkias, kartais ir ribines moters patirtis, tokias kaip smurtas, gimdymų istorijos, netektys. Neįtikėtina, bet tai turbūt pirmas toks bandymas lietuvių literatūroje, ir ne prozoje, o poezijoje. Bet kas yra poezija, kadaise klausė Czesławas Miłoszas, jeigu ji neišgano? Skaitai kaip drąsų, atvirą, išlaisvinantį, kitas moteris emancipuojantį liudijimą.

Knygos apimtis rodo, kad tai gana epiški eilėraščiai, ciklai, poemėlės: bent keturis epicentrus („Apie žvėris ir žmones“, „Vidudienio kronikos“, „Persikūnijimai“, „Ne kraujo, ne pieno“) įrėmina originalus Eglės ir žalčio mito perrašymas, kurio motyvas pasirinktas kaip šio poezijos rinkinio pavadinimas.

Dar svarbesnis man atrodo lyrinės subjektės kalbėjimas apie savo poreikius: meilės, santykių, autentiškos savasties, savivokos paieškas („Vidudienio kronikos“). Esame pripratę prie vyrų poetiškai išreikšto eroso, bet atėjo laikas normalizuoti ir moters rašymą seksualumo tema. Paneigiamas visuotinai susiklostęs stereotipas apie motinystę, kuri ne tik „užpildo nykias valandas ofisuose“, bet ir ištrykšta tiek daug ką pasakyti turinčiais eilėraščiais. 

Giedrė Kazlauskaitė